Ar gali man kas nors paaiškinti, kodėl mane apninka jausmas, jog mano širdis yra man svetima? Juk savo sveiku protu aš suvokiu, kad tas žmogus mano asmeniniame gyvenime nereikalingas, aš visa savo esybe esu įsitikinusi, kad jokios ateities net negali būti su tuo neišprususiu žmogumi, kuris pasinaudojo savo veidmainiškumu, kad pelnyti mano dėmesį.. Bet kai tik turiu laisvadienį, tai išsyk kenčiu, kenčiu tol, kol pirmadienį išeinu į darbą. Ne, aš nenoriu jo susigrąžinti, aš noriu jo NEMYLĖTI, tiesiog geidžiu iki kaulų smegenų nejausti jam šito jausmo, bet mano širdis kasdien maištauja, trokšta jį pamatyti, spurda, kad tik būtų man suteiktas bent sekundės jo dėmesys, nuolat tikisi, kad tam žmogui atsiras bent menkiausias reikalas man paskambinti...

Mėginau susitikinėti su vienu, po to kitu, vėliau trečiu vaikinu, bet man kol kas tai neįmanoma, supratau, kad man tampa dar sunkiau.. Ar koks nors būdas pamišti tą žmogų dar gali būti, ar man tiesiog toliau laukti.. tiesiog laukti.. nes pasakysite, kad „tik laikas geriausiai gydo žaizdas“....?

Vita, 30 metu

Laba diena, Vita,

Jūsų labai gražus laiškas. Panašu, jog visą skausmą liejate popieriaus lape. Apie praradimus visuomet rašyti labai sunku. Išsiskyrę su artimu žmogumi mes išgyvename gedulą, kaip ir tuomet, kai kas nors iš artimųjų miršta. Apie gedulą jau šiek tiek rašiau ankstesniems klausėjams – tai  ištisas emocinis procesas (bet ne kokia nors viena reakcija), kuris vyksta tam tikrais etapais nuo tos akimirkos, kai žmogaus netenkama iki tol, kol susitaikoma su nauja realybe be netekto žmogaus (daugiau apie gedulą skaitykite čia: http://www.psichologiniskonsultavimas.lt/gedulas-242.html ir http://www.psichologiniskonsultavimas.lt/komplikuotas-gedulas-246.html). Panašu, jog šiuo metu išgyvenate ir daug pykčio, paniekos Jus palikusiam žmogui, ne tik netekties liūdesį. Matote jo silpnąsias puses, prisimenate buvusius konfliktus, nematote bendros ateities. Manote, kad gražus Jūsų draugystės periodas truko vos tris mėnesius. Realistiškam vaizdui svarbu prisiminti taip pat ir stipriąsias šio žmogaus puses, įvardykite kuo vis dėl to jis Jus taip traukia. Prisiminkite, kas buvo gero Jūsų abiejų gyvenime, kai buvote kartu. Ir leiskite savo jausmams tiesiog būti, neneikite savo patyrimo, nes tik sulauksite priešingo efekto. Pvz., kuo atkakliau sau tvirtinsite koks jis Jums nereikalingas, koks jis nešaunus ir kokia šauni esate Jūs, tuo sunkiau bus tuo patikėti. Leiskite sau prisiminti viską, leiskite sau liūdėti, verkti, pykti, nekęsti. Svarbu ne šiaip laukti, kol laikas pagydys žaizdas, bet būti su savo gyvenimo patyrimu.