Psichologės konsultacija. Kaip susirasti draugų ir palaikyti santykius?

Psichologės konsultacija. Kaip susirasti draugų ir palaikyti santykius?

Man 21-eri metai, atrodo žydėjimas, jaunystė. Bet nemoku išlaikyti draugų šalia. Kaip apskritai reikia draugauti?

Kodėl mano sesuo ar brolis turi draugų ratą, kuriuo pasitiki, o aš ne? Apie mane tiek žmonių, tiek skirtingų asmenybių ir istorijų, tačiau niekur nerandu žmogaus, kuris būtų kaip aš. Į kurį galėčiau atsiremti kada sunku. Aš nuolatos bendraujantis žmogus ir visada reikalauju dėmesio, bet tai nepadeda, nes apie savo sunkumus su niekuo nekalbu. Kartais rašau dienoraštį.

Nuo paauglystės gyvenimas nė kiek nepasikeitęs liūdna ir tiek. Gal aš tiesiog jaučiuosi nemylima? Gal man meilės trūksta? Kur rasti žmogų, kuris išklausys? Apkabins? Mama kartais mane vadina anoreksike. Sesuo sako, kad per mažai valgau, visi aplinkiniai tai sako. Bet, kas gyvena su manimi, kambariokės, tai stebsi, kiek valgau, mano tiesiog apykaita greita. Žinoma norėčiau būti 175 cm ūgio ir sverti 55 - 60 kg, o ne 53 kg, nes gavau komentarų, kad neturiu krūtinės. Nemanau, kad brandu aptarinėti kitų žmonių fiziologines skirtybes, tačiau man buvo skaudu, tik to neparodžiau.

Ne gana to, dar įsimylėjau lovelasą, kuris žaidžia stiprius psichologinius žaidimus ir vaidina angelą, nors yra velnias. Nieko negaliu padaryti, jis man patinka. Žinoma, jis apie mane tokios pat nuomonės, (dažnai gaunu pasiūlymų draugauti ir dėmesio, atrodo nesu neišvaizdi, tačiau nesugebu rasti vaikino, paradoksas). Mano moralė aukšta, o tai bendrabutyje, matyt, nederama.

Patarkite, ką man reiktų daryti? Gal liūdesys tai depresija, atsiradusi dėl streso ir nesėkmių, ar tai normalu? Ar žmonėms įprasta šypsotis, bet nesijausti laimingais? Ar įprasta, kad noriu stovėti vietoje ir nieko nesiimti, nes nematau prasmės, kodėl nesiilgiu namų tėvų, brolio, sesers? Kodėl man atrodo kad aš visad viena. Aš jų niekad neprašau patarimo, o jei prašau, tai nesulaukiu. Kodėl aš neturiu šeimos jausmo?

Aš jaučiuosi apatiška visai aplinkai. Net dorovines normas pamynusi nesijaučiu nei blogai, nei gerai. Nerūkiau, dabar parūkau ir kas? Nieko. Vienas vaikinas turi merginą, šiaip niekad neliesčiau svetimo, bet dabar man nerūpi. Jei jis flirtuoja su manim, aš su juo. O jo sąžinė jau ne mano reikalas. Tas vaikinas sako, kad neturi merginos, bet aš žinau, kad turi.

Tokia mano istorija, gal galite bent keliais sakiniais apibendrinti, kas čia per „virusas“ manyje siaučia ir ką su juo daryti? O gal mano asmenybė susidvejino? Ar taip būna?


Kaip suprantu jaučiatės begalo vieniša, nesuprasta, ieškote meilės, draugystės (žmogaus, kuris būtų toks pats kaip Jūs). Nereguliariai valgote, per mažai sveriate. Nebesidomite sau artimais žmonėmis (tėvais, broliu, seserim), peržengiate savo vertybes (flirtuojate su vaikinais, kurie jau yra užimti), tampate abejinga pasauliui. Ir toks gyvenimas, kokį gyvenate dabar, jums nepatinka. Panašu, jog jaučiatės vieniša, nesuprasta, nelaiminga jau nuo paauglystės. Jaučiate, kad patekote į užburtą ratą. Savo vienatvę ir liūdesį stengiatės nuslėpti nuo aplinkinių (šypsotės, nors nesijaučiate laiminga)... stengiatės pabėgti nuo realybės ir užsimiršti (imate peržengti savo dorovės normas, atrandate priklausomybę sukeliančias medžiagas (nikotiną). Bėgate nuo vienatvės būdama su vaikinais, kurie siekia tik paviršutiniškų santykių. Dabar rašote psichologei ir tikitės, kad bus atrastas „virusas“. Net jeigu diagnozuočiau Jums kokį nors sutrikimą, tas niekaip nepadėtų išspręsti Jūsų sunkumų, kurių nesprendžiate jau ne vienerius metus. Psichologijoje sunkumu laikoma bet kas, kas žmogui kelia kančią ir diagnozė nebūtina.

Iš laiško labiausiai girdėti, kad norite draugauti, turėti draugų, o (galima spėti) turite klaidingų nuostatų, kad draugais gali būti tik tokie patys kaip Jūs žmonės. Deja, vienodų žmonių nebūna. Todėl tiesiog ieškokite tokių žmonių su kuriais turite bent šį tą bendro, išmokite toleruoti skirtumus kitame žmoguje, parodykite savuosius. Norite susirasti draugų, o pati išduodate save (moralės normas, įsitikinimus), slepiatės (nors liūdna, bet šypsotės), kaip Jus tikrąją kitiems pažinti? Juk bet kokių gilių santykių (draugystės, romantinio ryšio) pagrindas – nuoširdumas. Jei neparodote savo sunkių jausmų (šypsotės, nors nesate laiminga), kaip žmonėms žinoti, kad Jums reikia pagalbos, palaikymo? Rašote, jog reikalaujate dėmesio, o kiek pati jo skiriate kitiems?

Išmokite prašyti pagalbos ir ją priimti. Jei ne iš artimųjų, tai iš psichikos sveikatos specialistų. Juk pačiai sunkumų išspręsti vis nepavyksta, nuolat jaučiatės sustingusi. Įsisenėjusios vienatvės, liūdesio, abejingumo problemos pačios nesusitvarkys. Klausti vertėtų, ne „ar taip būna?“(nes dauguma žmonių išgyvena periodus, kai jaučiasi vieniši, nesuprasti, abejingi) bet klauskite „kokia mano kančios priežastis?“, „kaip man įvardinti savo sunkumą?“, „kokias klaidas bendraudama darau, jei neturiu draugų?“, „kaip tas klaidas ištaisyti?“. Kadangi rašote, jog nelabai mokate draugauti, dažnai net nesuprantate, kodėl nepavyko užmegzti gilesnio ryšio, Jums begalo būtų naudinga grupinė terapija. Apie tokio tipo terapiją plačiau galite skaityti čia http://www.psichologiniskonsultavimas.lt/psichologines-grupes/apie-pagalba-grupeje

Linkiu ieškoti, kaip išlipti iš esamos emocinės duobės sau nežalingais būdais.

 

Daugiau psichologės atsakymų rasite: Psichologė Reda Rizgelytė-Viskontienė 
Psichologės svetainė: Psichologiniskonsultavimas.lt

Turite klausimų? Reikia patarimų? Rašykite adresu: [email protected]

 

Komentarai

Ar žinote, kad...

Viename kvadratiniame pažasties odos centimetre gali būti iki 500 milijonų bakterijų

Kitas faktas