Tuo metu į Klaipėdą atvažiavo Džunos Davitašvili mokinė Jelena ir vedė apmokymo kursą, kaip dirbti bekontakčio masažo būdu. Turėjau kažko imtis, kad nutraukčiau tą nematomų jėgų poveikį, todėl vėlgi visiškai aklai (nežinodamas, kas tai yra) nuėjau ir nepasigailėjau. Aš sąmoningai ir kryptingai išvysčiau savo jautrumą. Jau po 2 savaičių kursuose įgytas žinias pradėjau taikyti savo šeimos ir draugų rate. Tapau ramesnis, labiau pasitikėjau savimi...

Apie 90-uosius visiškai atsitiktinai radau skelbimą mokytis meditacijos, sveikatos atkūrimo ir atminties gerinimo metodikos EIDOS – nuėjau. Kursą vedė eksrasensė iš Rygos Liubov Michailovna Truchanova – nuostabių gabumų ir nuostabios sielos  moteris. Darydavome temines  labai gilios koncentracijos  meditacijas, nuo pat pirmų dienų vaikščiodavome ant  žarijų, keletą kartų teko ant daužyto stiklo krūvos basomis kojomis trepsenti... Jūros vandenyje užgrūdinome  savo charakterį ir valią, o po vienos meditacijos mečiau rūkyti visiems laikams...

Nuo tada nuolat tobulinuosi, esu lankęs kursų, tapau Reiki meistru, Chose Silvos metodo praktikuotoju. Teko šiek tiek mokytis ir DEIR kursuose.



Koks šiandien Jūsų santykis su tradicine Vakarų medicina?

Paklausite, kam tiek viso to reikėjo? Negaliu atsakyti, nes troškimas mokytis, gilintis į žmogaus organizmo paslaptis nė kiek nesusilpnėjo (nuolat ką nors studijuoju – žmogaus anatomiją, psichiką, bioenergetiką), ir nežinau, ar kada užteks... Koks po tokių metamorfozių išliko santykis su įprastine medicina? Pasakysiu, kad normalus – netapau jos priešu. Dabar puikiai suprantu jos galimybes, tačiau matau ir savo. Aš linkstu prie to, jog tradicinė Vakarų ir netradicinė (liaudies, alternatyvioji, holistinė ir t. t.) medicina turi viena kitą papildyti, ir tik papildyti, nes pakeisti niekaip negali – pernelyg skirtingi požiūriai ir priemonės...