Nacionalinio vėžio instituto bendruomenė iškilmingai pažymėjo prof. Elenos Moncevičiūtės-Eringienės, įžymios mokslininkės imunologės, originalios vėžio atsiradimo teorijos, kad vėžys – tai lėtiniam žalojimui atsparių ląstelių evoliucinė atmaina, autorės bei nenuilstančios sveikos gyvensenos propaguotojos, 90-ąjį jubiliejų.

Tarsi patvirtindama savo asmeniniu pavyzdžiu sveikos gyvensenos privalumus, į iškilmingą onkologų bendruomenės susirinkimą, skirtą garbingam jubiliejui pažymėti, 90-ąjį gimtadienį švenčianti prof. Elena Moncevičiūtė-Eringienė atvyko pasitempusi ir šventiškai nusiteikusi. Profesorė, be savo mokslinės veiklos, visą gyvenimą aktyviai propagavo sveiką gyvenimo būdą ir tam skyrė didelę dalį savo visuomeninės ir švietėjiškos veiklos.

„Prof. Elena Moncevičiūtė-Eringienė yra paskelbusi originalią vėžio atsiradimo teoriją, kuri grindžiama bendrabiologiniais evoliucinio rezistentiškumo žalojantiems faktoriams mechanizmais, – sako Nacionalinio vėžio instituto Mokslinių tyrimų centro Imunologijos laboratorijos vedėja dr. Vita Pašukonienė. – Šie mechanizmai būdingi įvairių evoliucijos pakopų (nuo bakterijų iki žinduolių) ląstelėms. Evoliucinio vystymosi metu šie rezistentiškumo mechanizmai padėjo gyvybei išlikti nepalankiomis sąlygomis.“

Pagal prof. E. Moncevičiūtės-Eringienės hipotezę piktybėjančios ląstelės, kad išgyventų, tarsi grįžta evoliucijos laiptais atgal į atavistinės raidos būklę. Tokios primityvėjančios ląstelės nustoja klausyti organizmo reguliuojančių signalų, susikuria autonomiją ir įgyja polinkį greičiau augti. Šioms savarankiškoms ląstelėms formuojasi bendrasis piktybiškas atsparumas daugeliui kancerogeninių faktorių. Pagal prof. E. Moncevičiūtė-Eringienės teoriją pagrindinis kovos su vėžiu būdas turi būti ne įgyto rezistentiškumo šalinimas, o profilaktinės priemonės, apsaugančios ląsteles nuo žalojančių faktorių.