Senovės Romoje klestėjo termos, kuriose vienu metu vandens procedūromis naudojosi iki 3500 žmonių. Viduramžiais viso to nebeliko, niekam neberūpėjo žmogaus sveikatos stiprinimas. Tik XIX a. Silezijoje pagarsėjo valstietis Vinsentas Preisnicas, iš kurio grūdintis mokėsi visa Europa. To amžiaus pabaigoje Vokietijoje ypač pasižymėjo Sebastijanas Kneipas, kuris rašė: „Stiprios tautos, gentys, giminės visuomet buvo šalto vandens draugės...“ Jis atskleidė gamtos stiprinamąjį poveikį žmogui. Jo knyga „Mano gydymasis vandeniu“ buvo išleista 60 kartų.

Šaltą dušą kaip priemonę imunitetui stiprinti ir peršalimui gydyti jogai naudoja jau 5000 metų. Vakarų pasaulyje šalto vandens terapiją pirmasis pradėjo propaguoti vokiečių kunigas Sebastinas Kneippas XIX amžiuje. Jis teigė, kad maudynės šaltoje upėje padėjo jam išsigydyti mirtiną plaučių ligą. Tiesa, jo sukurtas metodas buvo labiau grįstas ne šaltu, o kontrastiniu maudymusi.

Grūdinimuisi daug nusipelnė rusų inteligentija. Šaltyje savo atsparumą ugdė įžymus karo vadas Suvorovas, eketėse mėgo maudytis poetai Krylovas, Puškinas, dailininkas Repinas. Ypač gerai mums žinomi P. Ivanovas ir M. Kotliarovas. Pastarajam mes esame dėkingi už savo didžiulės patirties skleidimą Lietuvoje. Tūkstančiai žmonių užsidegė meile grūdinamajam bėgimui, kurio autorius M. Kotliarovas, ir išsklaidė baimę šaltam vandeniui, kuriame šis puikus žmogus jautėsi lyg namie.

Lietuvoje prie grūdinimosi sklaidos daug prisidėjo sveiko gyvenimo būdo propaguotojas Lietuvos žemės ūkio akademijos profesorius Viktoras Ruokis ir kiti tai taikantys jau kelis dešimtmečius.

Šalto vandens nauda

Šiais laikais šalto dušo naudą patvirtina ir tyrimai. 1987 m. Skandinavijoje atliktas tyrimas parodė, kad žmonės, šešis mėnesius maudęsi po šaltu dušu, kur kas rečiau sirgdavo peršalimo ligomis nei kontrolinė grupė.