Įdomu tai, kad tas vidinis „chronometras“ atsilieka nuo realaus laiko maždaug valanda.
 
Norma ir mutacija
 
Jeigu vienas žmogus eina miegoti 10–11 valandą vakaro ir keliasi 6–7 valandą ryto, o kitas gulasi 12 arba pirmą valandą nakties ir keliasi 9–10 valandą ryto, abu variantai specialistų laikomi norma. Tokiu atveju, sako genetikai, dalijimas į „palėdas“ ir „vyturius“ būtų buitinis. Nes tiek vienas, tiek kitas žmogus turėtų standartinius genų, dalyvaujančių cirkadiniame ritme, rinkinius. Vadinasi, tiek vienas, tiek kitas galėtų pastūmėti savo režimo valandas į vieną arba į kitą pusę ir toliau sau patogiai gyventi. Tam paprastai tereikia išsiugdyti įprotį: tam tikrą laiką (kiekvienam žmogui jis bus skirtingas) versti save eiti miegoti anksčiau arba vėliau ir atitinkamai keltis. Ilgainiui naujas režimas pradės nebekelti nepatogumų.
 
Tačiau esama žmonių – tokių, skirtingais ekspertų vertinimais, yra nuo 5 iki 15 procentų, – kurių genuose pasitaiko pakitimų – mutacijų arba polimorfizmų, todėl tas vidinis, arba cirkadinis, ritmas sutrinka. Tuomet gali išsivystyti vėlyvojo miego sindromas (dar vadinamas studentų liga), kai užmigimo ir nubudimo valandos smarkiai pasislenka į vėlyvesnį laiką, arba ankstyvojo miego sindromas, kai ir miegoti einama, ir keliamasi labai anksti.
 
Prisitaikyti ar gydytis?
 
Žmonėms, turintiems minėtų sutrikimų, o ypač tiems, kurie kenčia dėl vėlyvojo miego sindromo, labai sunku prisitaikyti prie esamo gyvenimo ritmo: šeimos, profesinio. Tokiais atvejais sindromas net gali būti pripažintas medicinine diagnoze ir bandomas gydyti migdomaisiais vaistais, antidepresantais, kitomis priemonėmis.
 
Tačiau jeigu esate „genetinė pelėda“ ir tai nė kiek netrikdo jūsų kasdienio gyvenimo – darbo, santykių su kitais žmonėmis ir panašiai, – jokios žalos nepatiria ir organizmas. O kam gydyti tai, kas nekenkia?