Aptikti ir apsisaugoti
 
Šiuo metu pagrindinis būdas ištraukti herpeso virusą į dienos šviesą yra polimerazės grandininė reakcija (PGR) bei kiti molekuliniai biologiniai metodai, kurių visų pagrindas – viruso DNR nustatymas.

Organizmo reakcija į prasiskverbusį virusą vertinama pagal pagaminamų antikūnų lygį. Jeigu paėmus kraujo iš venos randama imunoglobulino G (IgG), vadinasi, žmogus kažkada kontaktavo su herpeso virusu (šį antikūną turi didžioji dalis suaugusių planetos gyventojų), o imunoglobulinas M (IgM) jau yra „šviežios“ infekcijos arba lėtinės pūslelinės paūmėjimo rodiklis.

Būsimoms mamoms ir jų mažyliams pavojingiausia situacija, kai motinos kraujyje IgG nerandama. Tai reiškia, kad moteris niekada nekontaktavo su herpeso virusu, ir jeigu nėštumo laikotarpiu susidurs su užkrato šaltiniu, gali įvykti pirminis infekavimas, gresiantis rimtomis pasekmėmis vaisiui. Laimė, tokios grėsmingos situacijos yra didelė retenybė.

Vos pasireiškus pirmiesiems ligos simptomams būtina nedelsti ir kreiptis į gydytoją, kad kuo skubiau būtų pradėtas gydymas vaistais. Savigyda šiuo atveju neleistina, nes gali prisidėti antrinė infekcija ir išsivystyti itin sunkios komplikacijos. Pavyzdžiui, nuo genitalijų herpeso šimtu procentų neapsaugo net prezervatyvas, tad net sveikajam partneriui gali būti skirtas gydymas, siekiant apsaugoti nuo užsikrėtimo.