Impulsyvus potraukis vogti: kodėl žmonės taip elgiasi?

Impulsyvus potraukis vogti: kodėl žmonės taip elgiasi?
@ Shutterstock

Kleptomanija yra pasikartojantis nesugebėjimas atsispirti kilusiai pagundai pavogti daiktus, kurių vagiančiajam įprastai nereikia ir yra nevertingi. Tai yra gana retas, tačiau rimtas psichinės sveikatos sutrikimas, sukeliantis daug emocinio skausmo juo sergančiajam ir artimiesiems. Paprastai, turintieji šį sutrikimą, kuriam būdingos emocinės ar elgesio savikontrolės problemos, išgyvena slaptą gėdą, nes bijo kreiptis pagalbos. Nors kleptomanija nėra išgydoma, bet nuolatinis jos kontroliavimas medikamentais ar pokalbių terapija (psichoterapija) gali padėti baigti kompulsinio vogimo ciklą – nuraminti kilusius potraukius. 

 

Ligos simptomai: 

 

· Nesugebėjimas atsispirti galingam, impulsyviam ir neplanuotam potraukiui pavogti nereikalingus daiktus; 

 

· Padidėjusios įtampos, nerimo ar susijaudinimo jausmas, galiausiai „iššaukiantis“ vagystę; 

 

· Malonumo, palengvėjimo ar pasitenkinimo jausmas vagiant; 

 

· Po vagystės jaučiama siaubinga kaltė, gailimasi savo poelgio, išgyvenama gėda ar didelė baimė dėl galimos bausmės; 

 

· Ciklo pasikartojimas. 

 

Impulsyviu potraukiu vogti sergantys žmonės pasižymi šiomis ypatybėmis: 

 

· Skirtingai nuo tipiškų vagių, kleptomanija sergantys žmonės prievarta vagia ne dėl asmeninės naudos, ar keršydami, ar maištaudami. Jie vagia vien todėl, kad potraukis yra toks galingas, kad negali tam atsispirti. 

 

· Jie yra spontaniški, veikia paprastai neplanuojant ir be kitos žmogaus pagalbos ar bendradarbiavimo. 

 

· Dauguma žmonių, sergančių šiuo sutrikimu, vagia iš viešų vietų, pavyzdžiui, parduotuvių ir prekybos centrų. Kai kurie gali gvelbti daiktus iš draugų ar pažįstamų, pavyzdžiui, vakarėlio metu. 

 

· Dažnai pavogti daiktai neturi jokios vertės kleptomanija sergančiajam, ir asmuo netgi gali sau leisti juos nusipirkti, bet to nenori. 

 

· Pavogti daiktai neretai būna atiduodami, padovanojami kam nors kitam ir praktiškai niekuomet nebūna naudojami pačio vagies. Daiktai, nors ir rečiau, taip pat gali būti net slapta grąžinami į vietą, iš kurios jie buvo pavogti. 

 

· Tokiam asmeniui atsiradusio potraukio vogti intensyvumas su specialisto pagalba gali būti išmokstamas nuslopinti ir nuraminamas tam kartui. Visgi išlieka didelė tikimybė, kad noras pasisavinti svetimus daiktus, už juos nesumokėjus, kartosis ir ateityje, kuomet reikės vėl susivaldyti. 

 

Rizikos veiksniai gali būti šie: 

 

· Jei asmuo yra priklausomas nuo alkoholio ar kitų psichotropinių, narkotinių medžiagų, taip pat turi kraujo ryšiais susijusį artimąjį, kuris serga priklausomybės ligomis (ypač vieną iš tėvų, brolį ar seserį), rizika susirgti kleptomanija gali padidėti. 

 

· Kleptomanija sergantys žmonės dažnai serga ir kitomis psichinėmis ligomis, tokiomis kaip: obsesiniu-kompulsiniu sindromu, bipoliniu, nerimo ir valgymo sutrikimais. 

 

· Kai kurie psichologai teigia, jeigu paauglys pradėjo vogti (neretai tas pats tinka ir suaugusiems), pirmiausiai reikėtų susimastyti, ant ko ir dėl ko jis taip stipriai pyksta. Vagystė – tai lyg susikaupusio vidinio pykčio išraiška, kuomet artimi žmonės iš asmens atima vidinę šilumą, dvasinį komfortą, kitaip tariant apvagia vaiką ar paauglį nesuteikdami jam besąlygiškos meilės. Apleistas ir nelaimingas žmogus, kuriam trūksta dėmesio, pats iš instinkto pradeda savintis daiktus. Pasąmonėje jis tikisi, kad tie atimti iš kitų objektai užtikrins dvasinį stabilumą, padės rasti vidinę ramybę ir kompensuos prarastus šiltus jausmus. 

 

Straipsnio autorė: Laima Brazauskaitė.

Komentarai