Esminiai nuodingų ir valgomų grybų skirtumai

Esminiai nuodingų ir valgomų grybų skirtumai

Grybai yra viena ryškiausių ir labiausiai intriguojančių augmenijų pasaulyje – labai vertinama dėl maistinių medžiagų sudėties. Visoms grybų veislėms būdingos gražios formos, traukiančios grybautojo akį. Kai kurie grybai turi gydomųjų savybių, tačiau kiti yra nuodingi ar net mirtini. Tad kaip mėgėjams grybautojams atskirti nuodingus grybus nuo valgomų ir nepadaryti lemtingos klaidos?

 

Nuodingų ir valgomų grybų skirtumai

 

Paprastai tariant, valgomi grybai yra tie, kurie nesukelia jokių virškinimo ir kitų sveikatos problemų (tačiau net ir valgomų grybų poveikis gali būti skirtingas visiems žmonėms). Nuodingi grybai, vos jų prarijus, sukelia rimtų sveikatos problemų. Žinoma, tai nėra tinkamas būdas identifikuoti, ar grybas tinkamas valgyti. Empiriniai identifikavimo metodai, tokie kaip: kvapas ir skonis, gali taip pat būti labai pavojingi, nes kai kurie nuodingi grybai gali turėti malonų kvapą ir skonį.

 

Nepamirškite visada patvirtinti įvairiomis nuotraukomis ir vadovais, nes grybai gali atrodyti skirtingai, atsižvelgiant į jų amžių, lokaciją, kurioje jie auga, ir klimato tipą.

 

Bandydami pažinti grybus pagal knygos vadovą, kiekvienas grybautojas turėtų savęs paklausti:

 

  • Ar grybai keičia spalvą, kai jie yra sumušti ar supjaustyti?

     

  • Kokia yra kepurės forma, tekstūra, spalva ir dydis?

     

  • Kokia yra koto forma, tekstūra ir dydis? Ar grybas turi sijoną/žiedą ir ar ant jo yra matomų žymių? Ar pagrindas siauras, o gal panašus į svogūną (reiškia, nuodingas), gal įsišaknijęs?

     

  • Ar po grybo kepure yra porų, žiaunų ar smaigalių? Jei yra žiaunų, kaip arti jos yra? Ar jos susijusios su stiebu? Ar žiaunos minkštos, lanksčios ir trapios?

     

  • Kokia yra grybo minkštimo tekstūra (minkšta, trapi, padengta plaukais).

     

  • Kuris metų laikas ir sezonas (ar gali tam tikras grybas augti šiuo laikotarpiu)?

     

Toksinai

 

Pagrindinis skirtumas tarp valgomųjų ir nuodingų grybų yra pastaruosiuose esantys toksinai. Šiuos toksinus natūraliai gamina grybai, ir nėra jokio kito žinomo toksiškumo pašalinimo mechanizmo, išskyrus: virimą, konservavimą ar grybų toksinų užšaldymą.

 

Grybų toksinai paprastai skirstomi į keturias plačias kategorijas:

 

  1. Protoplazminiai toksinai – nuodai, kurie naikina kūno ląsteles ir galiausiai sukelia organų nepakankamumą.

     

  2. Neurotoksinai – junginiai, sukeliantys įvairius neurologinius simptomus, tokius kaip: haliucinacijos, gausus prakaitavimas, koma, traukuliai, spazminis vidurių užkietėjimas ir depresija.

     

  3. Virškinimo trakto dirgikliai – sukelia vėmimą, pykinimą, pilvo spazmus ir viduriavimą.

     

  4. Į disulfiramą panašūs toksinai, kurių simptomai pasireiškia tik tada, kai vartojamas alkoholis, (per tris dienas po vartojimo); auka paprastai patiria trumpalaikį ūminį toksinį sindromą.

     

Jeigu pastebėjote, kad suvalgę grybų, arba jūsų artimieji, jaučiatės prastai, būtinai kvieskite greitąją pagalbą.

 

Buveinė, kur grybas auga

 

Itin svarbu atkreipti dėmesį – kur ir kaip auga grybas? Ar jis auga ant medžių ar pievuose? Ar auga vienas, o gal kolonijoje? Valgomieji grybai paprastai auga vejose ar atvirose aikštelėse, o ne po krūmais ar medžiais.

 

Fizinės savybės

 

  1. Karpos ar iškilimai ant kepurės. Valgomieji grybai turi lygią kepurę (ir perpjovus, daugiau ar mažiau baltą) be matomų iškilimų ar žvynelių. Priešingai, nuodingi grybai, pavyzdžiui, nuodingos musmirės, turi kitokios spalvos kepurėlę (dažniausiai raudoną su baltomis dėmėmis), kurioje yra pastebimos žvyneliai ir iškilę gabalėliai.

     

  2. Kepurės forma. Dauguma valgomų grybų turi bandelės formos arba išgaubtas kepurėles, o kartais ir su plačia, bet ne itin iškilusia kupra. Kiti valgomieji grybai, tokie kaip: voveraitės, turi įgaubtas ir banguotas ar net trimito formos kepures. Tačiau nuodingos rūšys turi išgaubtas kepures, kol grybai būna jauni, ir suplokštėja, kai grybas bręsta. Daugelio valgomųjų grybų kepurė tęsiasi nuo stiebo, kai jis auga, aplink stiebą sukurdama audinio žiedą, dar žinomą kaip – žiedas. Nuodingos grybų rūšys neturi šio žiedo aplink stiebą.

     

  3. Bazinis stiebas. Kai kurie grybai turi suapvalintą kotą pačioje grybo apačioje. Norint aiškiai pastebėti patinusį pagrindą, gali tekti iškasti grybą (jeigu jums kyla įtarimų), nes jis paprastai yra po žeme. Valgomųjų grybų stiebo pagrindas yra siauras arba ne storas, kaip ir likusio kotelio. Kita vertus, daugelis nuodingų grybų paprastai turi pastebimai išbrinkusį pagrindą.

     

  4. Sporų atspaudas. Sporų atspaudas yra svarbus grybų identifikavimo bruožas. Sporų atspaudo spalvos nustatymas gali būti labai naudingas, nes tai padeda atskirti įvairias grybų veisles. Grybų sporų spalva gali varaijuoti nuo baltos iki juodos ir daugelio kitų atspalvių, priklausomai nuo grybų rūšies. Kai kurie nuodingi grybai turi baltos spalvos sporų atspaudus. Padaryti sporų atspaudą, norėdami patikrinti spalvas, galite nuėmę stiebą ir kelioms valandoms uždėję grybų žiaunas ant tamsaus ar balto popieriaus lapo. Kai žinosite sporos spalvą, galėsite lengviau nustatyti (pagal grybų vadovą arba pasitariant su gamtininkais) tikslią rūšį ir grybo valgomumą.

     

  5. Žiaunos. Kitas išskirtinis bruožas yra grybų žiaunų dydis ir spalva. Daugumą valgomų grybų rasite su žiaunomis, pritvirtintomis prie kepurės, o ne prie kotelio. Tai reiškia, kad žiaunos liks pritvirtintos prie kepurės net tada, kai kotelis bus pašalintas iš grybo pagrindo. Tačiau nuodingų grybų žiaunos yra pritvirtintos prie kotelio ir išliks ten net tada, kai pašalinsite jį nuo pagrindo. Žiaunos ant jauno valgomojo grybo kepurės apačios dažniausiai būna rausvos spalvos. Tačiau rožinė spalva pasikeičia, kai grybas subręsta iki rudos arba juodos spalvos. Priešingai, nuodingi grybai turi baltas žiaunas, kurios nekeičia spalvos per visą jų gyvavimo ciklą.

Komentarai

Ar žinote, kad...

Knarkimo problemos nekankina kosmonautų. Nesvarumo būsenoje išnyksta ne tik ši, bet ir kitos su miegu susijusios problemos.

Kitas faktas