Vulvitas – tai moters išorinių lytinių organų uždegimas. Anatomiškai išoriniams lytiniams organams priklauso gakta, didžiosios ir mažosios lytinės lūpos, varputė, makšties prieangis su liaukomis ir mergystės plėvė.

Vulvitu dažniausiai serga mergaitės iki lytinės brandos ir moterys menopauzės laikotarpiu, kuomet kinta lytinių hormonų pusiausvyra organizme. Vulvitą gali sukelti asmens higienos taisyklių nesilaikymas (ypač mėnesinių metu), įvairios išorinių lytinių organų traumos, kai į pažeistus audinius patenka infekcijos sukėlėjai – stafilokokai, streptokokai, žarninės lazdelės (Escherichia coli), virusai (Herpes), trichomonos (Trichomonas vaginalis), grybeliai ir kt. Infekcijai lengviau prasiskverbti į išorinių lytinių organų audinius, kai:

šie yra sudirginti;
sergant pūlingomis odos ligomis, furunkulioze, kirmėlinėmis žarnyno ligomis (ypač spalinėmis, kurios iš tiesiosios žarnos patenka į išorinius lytinius organus);
esant šlapimo nelaikymui, šlapimo takų uždegimui;
sumažėjus bendram organizmo atsparumui;
sergant cukriniu diabetu, kitomis endokrininėmis ligomis;
susilpnėjus kiaušidžių funkcijai;
patekus pūlingų išskyrų iš uždegimo apimtų vidinių lytinių organų.
Vulvitas gali būti ir alerginės kilmės. Jį sukelia sintetiniai apatiniai baltiniai, biologiškai aktyvūs drabužių skalbimo milteliai, šarminės prausimosi priemonės, iš aplinkos patenkančios kenksmingos cheminės medžiagos, antibiotikai ir kiti vaistai. Grybelinį vulvitą dažniausiai sukelia Candida genties grybeliai. Dažnai išorinių lytinių organų uždegimas būna kartu su makšties uždegimu; tokia liga vadinama vulvovaginitu.

Pakitusios išskyros iš lytinių takų
Gausios išskyros
Makšties išskyros baltos, panašios į varškę
Limfmazgių padidėjimas
Paraudusi šlaunų vidinių paviršių oda
Smulkūs pūlinukai lytinių organų srityje
Nusikasymo žaizdelės lytinių organų srityje
Deginimo, niežėjimo, perštėjimo jausmas išorinių lytinių organų srityje
Išorinių lytinių organų patinimas
Išorinių lytinių organų paraudimas

Išoriniai lytiniai organai parausta, paburksta, vargina deginimo jausmas, niežėjimas, perštėjimas, pagausėja išskyrų. Išskyros gali būti įvairios – balkšvos, gelsvos, net pūlingos, nemalonaus kvapo; grybelinio vulvovaginito atveju – tirštokos, drumstos, varškės pavidalo. Ilgai sergant vulvitu, atsiranda nusikasymo žaizdelių, kartais net nedidelių pūlinukų. Gali parausti šlaunų vidinių paviršių oda, padidėti kirkšnių limfmazgiai. Nustačius ligą, jos priežastį ir paskyrus gydymą, simptomai išnyksta per 5-7 dienas. Jeigu priežastis nepašalinama, vulvitai gali kartotis. Jeigu vulvitai dažnai kartojasi, nepakankamai gydomi ar ne iki galo išgydomi, didžiųjų ir mažųjų lytinių lūpų, makšties prieangio, išangės srityje dėl nuolatinio dirginimo uždegiminėmis išskyromis ir besikartojančių uždegimų gali atsirasti smailiagalių kondylomų (plonų, karpinių išaugų), kurių, laikui bėgant, gali daugėti. Išsivysčius ūmiam makšties didžiosios prieangio liaukos uždegimui, ties makšties prieangiu atsiranda labai skausmingas, standus pupos, riešuto ar kiaušinio dydžio darinys, patinsta tos pusės mažoji ir didžioji lytinė lūpa, gleivinė parausta, paburksta; dėl skausmo gali būti sunku vaikščioti, sėdėti; pakilus kūno temperatūrai iki 38-39 laipsnių, pablogėja bendra savijauta.

Sunkių komplikacijų paprastai nebūna. Nesikreipiant į gydytoją ir nesigydant, ūminis vulvitas gali pereiti į lėtinį, kurio gydymas yra daug ilgesnis ir sudėtingesnis.

Reikia laikytis asmens higienos taisyklių, vengti alerginį vulvitą sukeliančių veiksnių, gydyti gretutines ligas, laiku kreiptis įgydytoją ir pradėti gydytis.

Atliekamas išskyrų tepinėlis ir bakterioskopinis tyrimas: specialia mentele ar vatos tamponėliu paimamas lašelis išskyrų, patepamas ant specialaus objektinio stiklelio, vėliau tepinėlis dažomas Gramo būdu, apžiūrimas pro mikroskopą, nustatomas leukocitų skaičius, infekcijos sukėlėjo rūšis. Išskyros gali būti sėjamos į specialias maitinamąsias terpes, kuriose po kelių dienų laboratorijoje išauga bakterijų kolonijos. Tada tiksliai galima nustatyti mikrobų rūšį ir jų jautrumą atskiriems antibakteriniams vaistams (antibiotikograma). Gali būti atliekama vulvoskopija (išoriniai lytiniai organai apžiūrimi specialiu aparatu – kolposkopu, didinančiu matomą vaizdą). Jeigu įtariama, jog moteris serga kirmėlinėmis žarnyno ligomis, atliekamas koprologinis (išmatų) tyrimas kirminų kiaušinėliams nustatyti. Sergant vulvitu, bendras kraujo tyrimas dažniausiai būna be pakitimų. Atlikus šlapimo tyrimą, randamas padidėjęs leukocitų skaičius.