Trečia revoliucija – imunoterapija. Vadinamoji „immune checkpoint“ inhibitorių terapija, kai suardoma naviko receptorių jungtis su imuninėmis ląstelėmis ir tokiu būdu atkuriamas imuninis priešvėžinis organizmo atsakas. Inhibitorius blokuoja receptorių, kuris slopina T limfocitų veiklą, nukreiptą prieš vėžio ląsteles. Deja, šie vaistai nėra efektyvūs visiems, vieniems pacientam padeda, kitiems – ne. Naviko ląstelės turi daug galimų kelių, padedančių apsisaugoti nuo imuninės sistemos.
 
Vis dėlto imunoterapija yra viena iš labiausiai besivystančių vėžio gydymo sričių ir netolimoje ateityje bus registruota daug įvairių gydymo kombinacijų. Daugeliu vėžio atvejų nėra normalaus organizmo priešvėžinio imuninio atsako, jis tiesiog užblokuojamas skirtinguose etapuose. Tai gana sudėtinga sistema, kurioje dalyvauja įvairios imuninės ląstelės, kurias veikia sudėtingi reguliaciniai veiksniai. Pvz., yra navikas, kuris pilnas T limfocitų, bet jie vėžio nepuola, nes yra užslopinti vadinamųjų T limfocitų reguliacinių ląstelių ir dabartinė imunoterapija šioje situacijoje yra neveiksminga, nors mes ir tikimės, kad ji suveiks. Arba, priešingai, navike iš viso nėra imuninių ląstelių, bet imunoterapija puikiai veikia, nes, pasirodo, šios ląstelės bet kada gali suaktyvėti ir pulti naviką. Mes tiesiog dar iki galo nežinome, kokie veiksniai šias imunines ląsteles suaktyvina. Kol kas nepasiteisino atrankos metodas – PD-L1 testavimas, kaip nuspėjantis imunoterapijos efektyvumą, žymuo. Reikia daugiau sužinoti ne tik apie naviką, bet ir apie jo aplinką.
 
Dabartinė imunoterapija yra efektyvi nedidelei ligonių daliai – apie 20 proc., bet tiems, kuriems pasiekiamas atsakas į gydymą, jis tęsiasi ilgai – metais. Ir tai yra didelis žingsnis stengiantis, kad vėžys taptų lėtine kontroliuojama liga. Šiuo metu imunoterapija Lietuvos prieinama tik pacientams, dalyvaujantiems klinikiniuose tyrimuose, kurie vyksta ir mūsų ligoninėje.“