Atsikratyti „kuproto senio“ Parkinsono nelengva, bet gyventi galima


 
Kaip pasikeitė gyvenimas po šios pažinties?
 
Pranešėjas pasakojo, kad tada gyvenimas pradėjo ristis žemyn – žlugo santuoka, draugai ir pažįstami nusisuko nuo jo, dauguma iš jų nuėjo savo keliu. A. Jundas tame įžvelgė ir savo kaltę, nes tarsi nubrėžė ribą tarp savęs ir supančios aplinkos. Jo žodžiais, jautėsi kaip į kampą įvarytas žvėris. „Praėjo jau daug laiko, bet aš dar gyvas ir visai žvalus. Reikia džiaugtis kiekviena diena. Tada, kaip sakė mano tėvas, aš buvau lyg nėščia moksleivė – supratau, kad kažkas pasikeitė, bet negalėjau suteikti tam vardo. Laimei, aš supratau, kad kuprinę su ponu Parkinsonu, kuri man skirta, tiesiog privalau numesti nuo pečių, o ne verkšlenti. Nereikia galvoti, kad juo galima atsikratyti, bet tegul tada jis pats paskui mus bėgioja kaip šunelis. Kai kada jis atsilieka, kai kada paveja ir kanda į kulną. Vadinasi, nežudo, bet ir gyventi neleidžia. Bet šią naštą nereikia ant savęs nešioti: kada supranti tai, tavo nugara išsitiesina, pakyla galva, ir tu matai, kad šviečia saulė, praeiviai šypsosi, ir tavo gyvenimas tampa ne toks jau sunkus“, – toliau kalbėjo A. Jundas.
 
Kaip pakeitė gyvenimą veikla Estijos Parkinsono draugijoje?
 
Estijos atstovas prisiminė, kaip prieš daugelį metų primygtinai raginamas žmonos pateko vienos iš dviejų bendrijų, o būtent Talino, informacinę dieną. „Neatsitiktinai tapau vietos bendrijos įkūrėju, vėliau Estijos Parkinsono draugijos vienu iš įkūrėjų ir kurį laiką jos valdybos pirmininku. Aš supratau, kad turiu mylinčią žmoną, daug gerų draugų ir kolegų draugijoje, o taip pat pažįstamų vietos bendrijoje. Aš suprantu, kad stebuklų nebūna, bet mes gyvename ir neprarasdami vilties einame į priekį. Paukštis sužeistu sparnu nori ir gali skristi. Na ir kas, kad nelabai aukštai. Tokių paukščių mūsų draugijoje beveik 400, jų dėka mes turime 7 bendrijas, bet darbų ateityje dar daug“, – sakė A. Jundas.

3 psl. »

Komentarai